Ingrida Mažuikaitė

 Netikėtas svečias


Atrodė, kad ši diena niekuo neišsiskirs iš kitų... Išėjau iš namų mintyse niūniuodama mėgstamiausios dainos melodiją. Laiptinėje šnekučiavosi „viską žinančios“ kaimynės. Šypseną sukėlė jų perdėtas mandagumas besisveikinant. Pagrindinėje gatvėje – mašinų gaudesys. Į darbą skubantys žmonės ir aš. Kaip visada visur nespėjanti, tačiau tvirtu ir greitu žingsniu skriejanti link stotelės. Tas pats troleibusas, tas pats maršrutas. Tie patys apsiblausę rytiniai žmonių veidai. Stebėjau pro langą lekiančius vaizdus. Akys šypsojosi, matydamos įvairių parduotuvių iškabas. Girdėjosi kaip gale susėdusios „politikos žinovės“ aptarinėja Lietuvos ateities perspektyvas. Bet ilgai to klausytis neteko. Išlipusi iš troleibuso patraukiau semtis žinių. Paskaitos praskriejo neįtikimai greitai. Mintimis klaidžiojau kažkur kitur. Tik per filosofijos paskaitą suklusau ir išgirdau, ką pasakoja dėstytoja. Ji svarstė apie mirtį ir gyvenimą, bandė juos tapatinti, vėliau atskirti. Išėjus ilgai mąsčiau apie išsakytus apmąstymus ir požiūrius. Niekaip nedavė ramybės mintis, kad galima gyventi ir po mirties. Kaip tai turėtų atrodyti ir kodėl reikalinga sąvoka mirtis, jei mes vistiek gyvename?

Tokiomis mintimis vedama keliavau į močiutės gimtadienį. Gal tai man užkliuvo dėl to, kad neseniai mirė mano senelis?  Nuo tada jautriai reaguoju į kalbas apie mirtį. Vis dar atsimenu kaip sodo kieme, kartu paišėme plyteles. Vienoje įspaudėme savo plaštakas. Mano maža rankutė tada neprilygo jo rankai. Dabar jį matau tik nuotraukose...

 Priėjau duris. Močiutė pasitiko mane su didele šypsena. Įkritau į jos glėbį, užuodžiau kepinių kvapą, ji visada kvepėjo virtuve. Ištraukiau mažą paketėlį ir įteikiau jai. Nieko ypatingo, tiesiog mano daryta žvakė, kuri apšvies jos stalą. Nusivilkusi paltą, nuskubėjau prie stalo. Svečiai kaip visada tie patys, susėdę prie didelio ir puošnaus stalo. Akys užkliuvo tik už vieno svečio veido. Prie stalo sėdėjo mano... Senelis. Ištikta šoko stovėjau sustingusi kambario kampe. Atrodė, kad kiti to net nepastebi. Visi aplink kalbėjo, šalia stalo žaidė susispietę vaikai. Prie manęs priėjo močiutė ir stumtelėjo man kėdę atsisėsti. Tiesiai prieš jį. Mano galvoje maišėsi baimė, sumišimas ir siaubas. Nebesupratau, kas vyksta. Močiutė laimingai nukeliavo į kitą stalo pusę ir atsisėdo šalia jo. Apsikabino ir pabučiavo. Sėdėjau ir negalėjau atitraukti nuo jų akių. Tik po kiek laiko, pradedant siaubui blėsti, pradėjau pastėbėti keistus dalykus. Senelis neatrodė kaip normalus žmogus, labiau priminė gyvą numirėlį. Oda buvo blyškiai melsvos spalvos, akių vokai užkritę ir pajuodę, plaukai susitaršę. Atrodė pavargęs, o gal labiau priminė net ne pavargusį, tačiau visiškai išsunktą. Oda atrodė nudribusi, tarsi ji būtų blogai užvilkta ant kūno. Bet labiausiai mane paveikė jo akys. Jos buvo visiškai juodos, nebuvo nė krislelio gyvybės. Žvilgsnis visada nukreiptas į vieną ir tą patį tašką. Jis nebebuvo gyvas. Jis sėdėjo ir egzistavo. Kuo toliau, tuo labiau mane krėtė šiurpas. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl tą pastebiu tik aš? Kodėl visi nekreipia į tai dėmesio? Močiutė sėdėjo apsikabinusi gyvą  numirėlį ir šypsojosi kaip niekada. Ji buvo pilna laimės ir mielai bendravo su visais, tačiau sėdėjo stipriai apglėbusi senelį. Nekreipė dėmesio į jo apatiškumą visiems.

Maisto į burną įsidėti negalėjau. Tuo tarpu senelis valgė viską, kas jam buvo dedama. Be jokių atsikvėpimų ar atsilenkimų nuo lėkštės. Palinkęs jis tiesiog naikino maistą. Viskas krito į šonus, vanduo tekėjo nuo stalo. Dabar pastebėjau ir jo pamėlusias nešvarias rankas. Padėtos ant baltos staltiesės, jos atrodė kaip du surūdiję, murzini ir nebetinkami naudojimui inkarai. Rūbai buvo apdriskę ir praradę spalvą.  Viskas jame mane gąsdino ir neramino. Staiga jis pakėlė galvą ir savo juodomis negyvomis akimis pažiūrėjo į mane. Pajaučiau kaip nušiurpau.

–  Padėk man,  ištarė jis dusliu ir užkimusiu balsu.

Baimę pakeitė gailestis. Supratau, kad jis kankinasi. Atsisukau į kitus. Visi kalbėjo arba  juokėsi. Jų abejingumas man nebedavė ramybės. Nepajutau kaip atsistojau ir sušukau:

 Paleiskite jį!

Visi nustebę atsisuko į mane. Močiutė paleido senelį ir pribėgo prie manęs. Klausinėjo, kas atsitiko ir kodėl taip piktai sušukau? Aš nebegirdėjau jos, nes tuo metu pastebėjau šypseną senelio veide. Jis ėjo link durų, jutau jo padėką. Jam išėjus kambaryje dingo įtampa, nors iš pradžių atrodė, kad jos nė nebuvo. Visi lyg atsipūtė ir pasidarė ramesni.

O aš visą vakarą nebegalėjau užmigti. Galvoje sukosi viena mintis. Dėstytojos pasakyti žodžiai: „Mielieji, mirtis pasiima visus žmones, o mes turime išmokti juos paleisti.“