Ar Kafkos kūryba yra autobiografiška?

Tai toks klausimas, dėl kurio labiausiai ginčijamasi „daug žinančių“ skaitytojų sluoksniuose. Norint duoti prasmingą atsakymą, reikia prieš tai aptarti keletą dalykų.

Pirmiausia tai būtų detalių – tų mažiausių dėmenų, iš kurių sudarytas pasakojimas, – lygmuo. Literatūros mokslininkas Hartmutas Binderis (Hartmut Binder) daugelyje savo straipsnių parodė, kad nepaprastai daug įvairiausių smulkmenų yra paties Kafkos patirties dalykai ir kad jis juos perėmė kaip kokią žaliavą. Tai vardai, fizionomijos, apranga, vietovės ir kita.

Ypač ryškūs, pasikartojantys motyvai taip pat yra susiję su rašytojo biografija. Tai, pavyzdžiui, kalnas dokumentų aplankų, kuriuos taip įspūdingai parodo Orsonas Velė (Orson Welle) Proceso ekranizacijoje, taip pat ipoteka, – visa tai  galima sieti su F. Kafkos profesine veikla. Savo ypatingą negalėjimą pakęsti nešvaros ir purvo F. Kafka irgi pavertė vienu literatūrinių motyvų.

Ir veiksmo plėtojimo lygmeniu galima rasti sąsajų su biografija. Žudančiame savųjų tėvų nuosprendyje (Dingęs, Nuosprendis, Metamorfozė), kurio protagonistas negali peržengti, atsispindi ir F. Kafkos gyvenimo problema. O tai, kad jis vienišo herojaus dvikovą su anoniminėmis jėgomis perkelia tai į miesto atmosferą (Procesas), tai į kaimo bendruomenės aplinką (Pilis), tiksliai atitinka paties F. Kafkos gyvenimo pakitimus – juk, susirgus džiova, jam teko ilgus mėnesius praleisti kaime.

F. Kafkos kūrinių prasmės ir objektyvaus turinio lygmeniu vis dėlto šios autobiografinės sąsajos toli gražu nėra pakankamos, kad būtų galima pateikti tinkamus paaiškinimus. Jau į paprasčiausius prasmės klausimus, pavyzdžiui, „Ką reiškia gyvūnai F. Kafkos kūryboje?“ negalima duoti  atsakymo vien tik remiantis autoriaus gyvenimo faktais. Priešingai, tai reikėtų sieti su jo literatūrinėmis intencijomis – beje, tik apytiksliai, kadangi F. Kafka neišranda gyvūnų kaip literatūros raiškos priemonės, jie jau yra (t. y. kad gyvūnai patys kažką reiškia).

F. Kafkos pasaulinę šlovę, be kita ko, galima paaiškinti ir tuo, kad daugybė skaitytojų jo vaizduojamą susvetimėjimo, izoliacijos ir asmenybės praradimo patirtį suvokia kaip autentišką, taip pat kaip labai tipišką mūsų laikais. Šiems skaitytojams visai nesvarbu, ar F. Kafka todėl rašė apie kalnus dokumentų, kad kasdien juos turėjo prieš akis, ar vis dėlto todėl, kad jie jam liudijo apie kai ką kita, kas vienaip ar kitaip rodė į ateitį; ar F. Kafka taip įtikinamai pavaizdavo šaltį ir atstūmimą visuomenėje, kad pats, būdamas žydas, tai skausmingai patyrė, ar kad jis tą sistemingą išstūmimą iš visuomenės suvokė kaip naujųjų laikų problemą.

Tai reiškia: žinoti, iš kokių konkrečių gyvenimo patirčių F. Kafka kūrė įvairius vaizdus ir idėjas, gali būti naudinga reikšmių lygmeniu ir norint nustatyti tiesioginį tekstų  poveikį, bet tai jokiu būdu nėra  būtinai reikalinga. F. Kafkos vaizdiniai ir simboliai sukuria labai turtingą prasmių įvairovę, kuri nėra privati, nėra autobiografiška, o tiesiog universali – apie tai iškalbingai liudija tų prasmių galia, kuriai nėra jokių kultūrinių užtvarų. 


 

© Reiner Stach © www.franzkafka.de