Ramunė Brundzaitė

Kaspinuotis

Žmonės neretai atkreipdavo dėmesį į mano lieknumą, tik nežinojo, kas iš tiesų minta mano maistu ir kūnu. Jaučiausi kaip istorinių romanų apie viduramžius herojė, užsiauginusi viduriuose kaspinuotį tam, kad tilptų į korsetą. Bet aš nenešiojau korseto ir tai nebuvo kaspinuotis.

Sykį, pradinėje mokykloje man suskaudo pilvą. Skausmas plėtėsi, plėtėsi, plėtėsi, paskui, atrodo, praradau sąmonę. Mokytoja iškvietė greitąją. Žmonės baltais chalatais kažką kalbėjo, maigė man šonus. Kai pareiškė, kad statys klizmą, paprašiau, kad mokytoja išeitų.

Kai prieš pora metų mane operavo, maniau, kad viskas baigsis. Kad kai jie atvers pilvo ertmę, pagaliau jį suras. Pagaliau pamatys! Aš nemelavau. Ir išpjaus. Nužudys.

Jie nieko nerado. „Skridau į kosmosą, bet Dievo nemačiau,“ – pasakė Gagarinas. 

Visais atvejais išvados būdavo miglotos, o gal tik man taip atrodė. Gali būti, kad mokslo žmonėms viskas buvo aišku ir paprasta. Susisukusios žarnos ir neplautos rankos vaikystėje, apsinuodijimai maistu, opaligė, kiaušidžių cistos ir apendicitas vėliau. Pa-pras-ta. Prarasta. Lengvai sutvarkoma ir paaiškinama. Tik pilvo skausmai niekur nedingo. Mano ligų istorijoje jie nebuvo atskirai pažymėti, jokių pabraukimų, jokių šauktukų raudonu rašalu. Mano ligų ir gyvenimo istorija buvo išvagota kitų įrašų, išraitytų neperskaitomu raštu. Kartais psichiatrų, išrašančių man trankviliantus. Kartais taip ir neatsekdavau, kieno. Lyg popieriumi būtų prašliaužusi nematoma gyvatė.

Nuo vaikystės sapnuodavau košmarus apie gyvates. Jos šliaužiodavo po namus, lėtai vinguriuodamos judėjo manęs link. Lyg pilvo skausmas, ilgas, stiprėjantis, artėjantis, pereinantis į agoniją. Dažnai mane imdavo pykinti, kur nors pamačius gyvatės odos imitaciją.

Aš bandžiau tai paversti dar viena literatūrine istorija. Tikėjausi išvynioti jį į siužetą. Naiviai maniau, kad jam to pakaks. Kad būtent to jis ir siekia. Amžinybės. Likti visiems laikams, įsikūnijęs į tekstą. Kaskart, kai bus skaitomas, vėl imti raitytis, vinguriuoti tarp raidžių, vargšui skaitytojui net nesuvokiant įšliaužti į jo sąmonę.

Supratau, kad esu jam naši dirva daugintis. Raštas ir rašalas. Sodas ir trąšos. Gal dėl to jis mane ir pasirinko.

Man beprotiškai skaudėjo pilvą. Kažkas sakė, kad Kurtas Cobainas nusižudė, nes jam nepakenčiamai skaudėjo pilvą.

Vis dėlto negalėjau šitaip elgtis. Negalėjau leisti jam plisti. Ištryniau visus savo tekstus iš kompiuterio. Tie, kas rašo, kas ką nors kuria, galbūt mane supras. Kad ir kiek bemekentum apie rašymą smėlyje, kai tavo žodžius iškart nuplauna jūros bangos, kad ir kiek apsimetinėtum prieš patį save, kūriniai yra brangūs lyg vaikai. Tik tekstus, skirtingai nei žmones, gali ištrinti. Sunaikinti. Beveik be pasekmių.

Tada jis suriaumojo. Parkritau. Pilvas degė žarijomis. Skaudėjo, skaudėjo, skaudėjo. Galėtum tūkstantį kartų išrėkti šį žodį ir tai vis tiek nieko nereikštų. Skausmas visada būna tik savas, neperteikiamas, nepasidalinamas, neužrašomas. Vienintelis amžinas tavo kompanionas, draugelis ir sugėrovas, lydintis iki paskutinio slenksčio – mirties. Kas žino, gal ir po to.

Kas jis? Kartais galvojau, kad jo vardas Nebūtis. Išvirkščia gyvybės pusė, nuolat graužianti mane iš vidaus. Tai ne svetimkūnis, kurį galėtum pašalinti, tai mano kūno ir sielos dalis.

Skubu rinkti raides, kol dar pajėgiu, viena ranka susiėmusi plyštantį pilvą. Skubu užrašyti, kad jus įspėčiau. Tai bus vienintelis mano paliktas tekstas. Noriu jums pasa

Jos vardas buvo Neramu, bet žmonės mėgdavo sukeisti skiemenis vietomis. Ji buvo naši dirva daugintis. Raštas ir rašalas. Sodas ir trąšos. Dėl to ją ir pasirinkau.