Gabrielė Marija Jusevičiūtė

Virsmas


Bundantis nereikšmingas rytas. Alėjose vien šlavėjai, užklydę – paklydę praeiviai, rytmetinė rasa sumišusi su išmetamųjų dujų molekulėmis, vakarykščiai išgyventų emocijų trupiniai, pabirę po eilinį Kauno miesto parką. Visoje toje dar nespėjusių prabusti kvapų, vaizdų, jausmų maišalynėje iš savojo kokono išsirito toks drugelis. Savo vardą jis sužinojo iš senuko, kuris eidamas pro šalį desperatiškai kalbino visus judančius, o dar desperatiškiau -  nejudančius daiktus. Pažvelgęs tiesiai mažąjam drugeliui į akis senis tik sumurmėjo: „Godo, aš laukiau Godo, jis belaukdamas Godo, taip ir nerado Godo, ir kam jam tas Godo? Ir kam man tas Godo?“. Taigi, drugelis nuolankiai susitaikė su likimo jam siųstu vardu. Taip ir liko – Godo, ir jau nieko nepakeisi. Skraidžiojo sau skraidžiojo, aplankė vieną gėlės žiedą, po to kitą, dar kitą, ir taip būtų banaliai praleidęs visą jam skirtą dieną, jei ne...

Nežinia ar noras pažinti platųjį pasaulį, lengvabūdiškumas, naivus užsimiršimas ar atsitiktinumas nubloškė Godo iš jo numylėtosios pievos parke į pagrindinę senamiesčio gatvę.  Joje buvo šitiek daug žmonių, jie buvo tokie dideli bei grėsmingi, kad drugelis visai pasimetė ir išsigandęs nuskrido į atokesnį skersgatvį. O ten jis sutiko savo likimą, ir jau nieko nepakeisi.

Likimas šįkart apsireiškė jaunos merginos pavidalu. Susivėlusi šviesiaplaukė, išsiblaškiusiai atsainiu žvilgsniu, vilkėjo nutrintus džinsus ir purviną, dukslų megztinį. Atrodė, jog šiame skersgatvyje ji kiūtojo nuo pat gimimo – tokia buvo išbalusi, apskurusi ir sustirusi. Nereikšminga išvaizda, apranga, nereikšmingas ir žvilgsnis – tiesiog dar vienas nereikšmingas žmogus. Godo jos pagailo. Jis priskrido arčiau, ir jau nieko nepakeisi. Mergina pakėlė į jį akis ir ištarė žodžius, kurie tą ankstyvą rytmetį nuskambėjo šventai tarsi malda: „Prakeikiu tavo grožį. Tavo laisvę. Tavo nerūpestingumą. Tavo džiaugsmą ir viltį. Mirk žmogumi.“ Tai tarusi ji nusijuokė nereikšmingu juoku, užsimerkė ir tuomet pasaulis netikėtai išsiliejo iš savo įprastų formų. Nebebuvo nieko - nei ką tik pirmąkart girdėtų kvapų, matytų jausmų ar užuostų vaizdų. Tik beviltiška tyla, traiškanti vargšo drugelio esybę savo nereikšmingumo gniaužtais. Nežinia kiek laiko truko ta keista būsena, nežinia kas jos metu vyko ir kodėl, tačiau Godo prabudo ir nebegalėjo pakilti. Kažkas sulaužė jo sparnus. Kažkas atėmė jo dangų. Kankinamai lėtai slinko laikas, bet Godo neįstengė pajudėti, tik į jo pasąmonę vis plūdo neblėstantis informacijos srautas – dar niekad iki tol negirdėti žodžiai – anarchija, daoizmas, Holivudas, niekad nepatirti žmogiški jausmai – neviltis, baimė, įkvėpimas – pasirodo, Godo įgyjo ne tik naują kūną, bet ir iki tol jam buvusius svetimus - supratimą, mąstyseną bei jusles. O iš nebūties vis aidėjo tos šviesiaplaukės ištarti žodžiai, bet jis nenorėjo tikėti. Negalėjo. Juk jis tik drugelis. Maža, nereikšminga, nepastebima dangaus dulkelė, nusėdanti ant šimtų tūkstančių gėlių žiedų tam, kad mirtų kartu su diena. „Kodėl mane taip nubaudė“- klausė savęs Godo. „Ar blogai atlikau savo pareigas, pamiršau aplankyti kokį žiedą, įskaudinau, sunaikinau? Už ką man ši bausmė?“ Nebuvo nieko šalia, kas gebėtų atsakyti į šitokius klausimus, net jei ir būtų buvę - Godo nebūtų sulaukęs atsakymų, nes jų šiame nereikšmingame pasaulyje dažniausiai tiesiog nėra, ir jau nieko nepakeisi.

„Ten žmogui bloga. Ar matot jis guli ir nejuda? Gal tik prisigėrė? Taip, matyt, kad taip ir bus. Visuomenės gėda. Amoralu...“,- Godo ausis pasiekė murmesiai, sklindantys iš triukšmingos senamiesčio gatvės. Jis neryžtingai sujudėjo. Iš pradžių sugniaužė pirštus į kumščius ir tvirtai juos suspaudė, išbandydamas savo naująją, netikėtai įgytą, jėgą. Pajutęs skausmą, Godo galutinai įsisamonino savo transformaciją. Pakėlė galvą, kimšte prikimštą nuosavų minčių, ir pirmąkart pažvelgė į pasaulį naujomis akimis. Vaizdas jį nuvylė. Pro šalį skubėjo svetimi vienas kitam žmonės, besitaškantys savosios paniekos syvais, dangstantys tikrają esybę „haute cotoure“ manieromis, ieškantys nusipirkti užsimiršimo, malonumų ar rimties, ir jiems tikrai nerūpėjo, kad kažkur visai čia pat kankinasi Godo. Tyliai atsidusęs vargšas „naujai iškeptas“ žmonijos atstovas, vargais negalais remdamasis į ankštas skersgatvio sienas, atsistojo. Susverdėjo. Ir žengė pirmąjį žingsnį savo naujojo gyvenimo link.

Išslinkęs į šurmuliuojančią senamiesčio gatvę Godo iškart buvo iškeiktas už savo keistumą, naiviai geraširdišką žvilgsnį, vaikiškai nerangią eiseną. Maža to, jo vos nepartrenkė milžinišku greičiu lekiantis dviratininkas, kuris pavymui dar spėjo sušukti: „Kvėša, žiūrėk kur eini“.  Kažkokia sena moteriškė gąsdinamai užsimojo lazda, nes jis neapsižiūrėjęs pasipainiojo jos kely, o pro šalį einantis paauglys jį dar ir apspjovė. Godo vis spartino ir spartino žingsnį, siekdamas kuo greičiau ištrūkti iš šito slegiančių žmonių sambrūzdžio į kokį nors atokų gamtos prieglobstį, kuriame  galėtų pabūti vienas su savomis mintimis ir apsiprasti su naujuoju kūnu, kuris buvo šlykštus ne tik jam pačiam, bet, matyt, ir aplinkiniams, mat jie visais įmanomais būdais reiškė savo antipatiją jį keikdami, stumdydami ar bent jau paniekinamai nužvelgdami. Godo lengviau atsiduso tolumoje pamatęs upę, prie jos ir lopelį žalumos, netikėtai išlikusios šiame masiškai urbanizuotame pasaulyje. Jis pasileido bėgte link savo išsivadavimo oazės ir nurimo tik saugiai ją pasiekęs.

Godo prisėdo ant upės kranto esančio suolelio. Paniro į savo mintis, kurios buvo kaip niekada sudėtingos. Drugelio egzistencija - žymiai paprastenė nei žmogaus – tik tai ir tesuprato Godo. Žmonių tiek daug, jie trukdo vienas kitam gyventi, užgaulioja, skaudina, kankinasi ir patys... Jų sielos sužalotos racionalizmo nuodais – jie viską žino, turi pasirinkimą kuo tikėti – tik Jėzumi, Buda ar Alachu, skaito tik visuotinai pripažintą literatūrą ir myli tik tai, kas atitinka jų įsivaizduojamo grožio idealą. Drugelis neturi jokio pasirinkimo - jis priverstas mėgautis gamta, laisve, ir gali nesirūpinti dėl ateities, nes jos tiesiog neturi... Bet kam žmogui skirta toji ateitis, jei jis ją nuolankiai skandina kasdienės rutinos srutose, šaltakraujiškai užsimerkia sutikęs likimą ir bijo nusimetęs visas nenuoširdumo kaukes sušukti pasauliui: „Esu tik žmogus“.

Šitaip Godo besėdint ir bemąstant, šalia prisėdo pusamžis vyriškis. Paprašė ugnies. Godo nutylėjo, buvo pernelyg nuvargęs, kad pajėgtų sugalvoti savo pirmąjį, tokį reikšmingą, bet dar taip ir neištartą žodį. Pasigirdo aršus keiksmažodžių pliūpsnis, kurį staiga nutraukė blykstelėjusios geležtės spindulys, akimirką apakinęs Godo.


Dangus nusidažė krauju,

tyliai atslinko nepastebėta tamsa,

nutilo Godo mintys.

Išseko,

Ir jau nieko nepakeisi.