Andra Kavaliauskaitė

Taukšt


Gitė, dar nė nepriėjusi tėčio pasodinto medelio, kieme girdėjo didžiulį šurmulį ir skardžius atsimušimus į žemę. Kaip visad, smalsumo pagauta, kiek įstengdama pabėgti su neklaužadomis, vis labiau ir labiau prasižiojusiais batais, ( Žemės rajūnais. Taip mergytė vadindavo savuosius batukus, kurių liežuviai kas rytmetį būdavo stropiai pririšami prie geležinių kilpelių.) šlepsėdama nubėgo prie namo, kurio palėpėje ji su mama...

 - Eik, Tu, šliundra, kad daugiau tavęs čia nebūtų nė kvapo! – pro balkoną įkyriu, tarsi nagas į lentą, balsu šūkaliojo stotinga boba. Ją kiemo gyventojai buvo linkę vadinti Nutukusia Nendre. Žinoma, slapčia, nes visi žinojo, kuo viskas gali baigtis šiai išgirdus tai, ko jai visai nesinori girdėti.

 - Pasiutus kalė! Daugiau nieko! – anajai antrino ant kėdės pasilypėjusi boba. Visi apie ją žinojo tik tiek: čia gyvena daugiau nei dešimtmetį, su Šuniu elgiasi įtartinai atsargiai, turi keistą įprotį: kiekvieną dieną 16val. viską daryti pagreitintai, trankant, kas pakliuvę. Todėl tokiu metu šiame kieme būna ramiausia. Namo gyventojai lindi savo urvuose, kol Colio Podukra gan vykusiai atlieka audros vaidmenį. Jos vardo iki šiol  niekas taip ir nesužinojo, tad sutartinai, jai visiškai nesipriešinant, vadino Colio Podukra. Ji dėl to nė kiek nekompleksavo. Tas pasibaigė dar aštuntoje klasėje, kai suprato: geriausia išeitis – kėdė. Na, būtų gerai, jei tik kėdė. Bet jai buvo negana vienos ir ši užsigeidė, kad kiekvieną dieną būtų naudojama vis kita. Vėliau: rytą, dieną, vakarą ir naktį ji pasitiktų ant skirtingų kėdžių. Tad savajame urve ji neturėjo beveik nieko, tik kėdžių sąvartyną.

 - Ko spoksai žandikaulius atstačius? Šutink iš čia, kol šuo nesulojo! – klykavo, atvirai demonstruodama atgrasų tarpą tap dantų, Nutukusi Nendrelė.

 Gitės mama tylėjo, tik, kiek įmanydama, iš visų jėgų stengėsi suvaldyti pykčio, apmaudo ir savigarbos chaosą, ošiantį ausyse. Viešpatie, kodėl būtent šiuo metu pridėjai šią skaudžią kriauklelę, mintijo ji, šiame išmirusiam vienkiemy besijausdama pririšta kale. Neėdusia ir negėrusia, kelias paras staugiančia į nežinią. Ji negrabiais ir juodžemius menančiais pirštais rankiojo savo Mažosios megztukus, kelis geležinius dar nespėtus išskalauti indus ir pilkas apatines kelnaites su išsiuvinėtais ančiukais. O šį žeminantį savo nuosavybės (kad ir kokia, bet ji  - nuosavybė) rinkimą, lydėjo bobų klyksmai ir nuolatinis kūną skrodžiantis Taukšt.

 Du išsekusias kiaunes menantys vyrai užkalinėjo josios namus. Lenta prie lentos. Vinis, vinis, vinis... Jai mirus, tikrai būtų atrėžta: skurdas gi. Neturim nei vienos lentos, kur gi aš jas slėpsiu? Kišenėje? Bet kai jos skirtos palaidoti gyviesiems – prašau, didžiausias asortimentas. Ir net įmanomos tam tikros nuolaidos. Štai tau laidotuvių ceremonija. Tik kas keisčiausia, esi kitoje karsto pusėje. Triūbų garsus atstoja bobų klyksmas, o maldą... Jos ir taip seniai nebelikę. Čia Dievo seniai nebelikę. Tik dviejų bobų kanonizuotas klyksmas. Tikras kanonų koncertas. Pirmąją partiją atlieka: Nutukusi nendrė, antrąją  - Colio Podukra. Dėmesio, klausome susikaupę. Užsimerkę ir kaip reikiant suraukę kaktas:

 - Puvenoms sąvartynuose tūnoti!

 - Karalienė karūną prarado!

 - Skėsk kojas šuniui, gal netyčia pasigailės!

 - Juk tau tai nešviežiena...

 - Tik būkit geras, niekam nesakykit...

 - Mes visad buvom jam niekas ir todėl viską žinom. Suodžiuviene, kepink savo stuburą ant šiluminio vamzdžio! Ten seniai laukia Tavo chebra! – pasigirsta įstabiųjų atlikėjų žiurkinis juokas.

 - Tai ne tiesa! – cypajuokį nutraukia staiga atbėgusi Gitė. Neištvėrė mergytė tokios paniekos mamai ir, kaip ne laiku pašautas duonos kepalėlis, įlėkė į šią šlykščią orkaitę. Čia išties kuo toliau, tuo labiau darėsi nepakeliama.

 - Gite, tylėk. – tyliu, bet visa nusakančiu, balsu dukrelę paragina motina.

 - Bet tai netiesa, jos meluoja! - ir, staigiu judesiu atsisukdama į bobas, tupinčias balkonuose, surinka. -  Aš esu vienintelė mamos chebra!

 - Ooooo... Iš kalių mokyklos grįžo mažoji kiemo pažiba! Seku, seku pasaka... Juk tokia tavo mamytytės mėgstamiausia...

 - Nutilkit pagaliau! –po Nendrės žodžių dar labiau sunerimo suirzusi Gitutė.  - Mamyte, ta ragana...

 - Ak, tu pašvinkusios kalės išpera!!! – suriaumoja Nutukusi N, išpildama pamazgas tiesiai ant mergytės ir jos mamos. Šitą variantą ji buvo jau iš anksto numačiusi ir pamazgos laikytos gerą savaitę, tik nesitikėjo, kad bus panaudotos taip greit ir neapgalvojai.

 - Gite, bėk už namo.  .

 - Bet, mama...

   - Pasakiau – už namo... – jau keldama toną ir stumdama mergaitę į priekį, kalbėjo Mama.

 - Bet...

 - Staigiai, pasakiau, už namo.  – suriko, dukrelei įduodama į rankas negrabiai, bet surinktą ir sulankstytą turtą. Turtą, kuris Gitei bėgant į lieptąją vietą, vis tiek teliko, kaip kelias, Grytutės ir Joniuko išbarstytas balandžiams. Tik šįkart trupinius keitė išsiuvinėti ančiukai ant apatinių kelnyčių. Išsiuvinėti bemiegę naktį virpančiom rankom ir vienintele mintim: tikiuosi Šuo ateis, kad bent pietums riekelę...

 Kol Gitė iš visų jėgų pildė mamos liepimą, moteris, apipilta storosios pamazgomis, keletą sekundžių tarsi skrodė bobų giminę. Kaip apmaudu,  žemei neužteko dviejų giminių. Vyriškoji, Moteriškoji, Bobiškoji...Vyriškoji, Moteriškoji, Bobiškoji...

 - Kalink iš čia, ko stovi?  - krykštavo, didžiuodamasi savosios kolegės poelgiu, C.P.  - Ne Jėzus gi, niekas čia Tavęs neprikalė!

 - Net ir šuo, ir tas nusimyžt neprislinktų. – spjaudama į apačią, purkštavo Nutukusi N.

Taukšt. Kaip viso pasaulio kūju į moters paširdžius. Taukšt į motinišką ryšulėlį, kuriame lauknešėlis – Gitutė. Ji nieko nepasakė. Net kalba tapo bekalbe. Taukšt. Ir jei ši būtų turėjusi atvaizdą, akimirksniu sunertų rankas, melsdama Viešpatį: leisk jai sugrįžti. Deja, čia tokios išpirkos negalioja. Čia bobiškosios giminės girdykla, kurioje apsilankęs Dievas nuskęsta. Taukšt. O vaikiška virpati ir stipriai jaučianti širdis bando įsiplakti į medį. Tik, tik, tik taukšt. Užsimerkia, sukaupia visas jėgas ir nubrozdintomis kojelėmis, puslėtais delnais sitpriai apsikabinusi vyrišką liemenį, taria: išgelbėk, tėveli...Taukšt, taukšt, taukšt.

 Moteris dviguba jėga, didesne nei taukšinčio kūjo, dėbtelėjusi  į dangų, vienu mostu stveria vos besilaikančią suknelę ir griautukiniais pirštų galais iš lėto plėšia ją per pusę. Plyšimą šįkart lydi nežabojamo skausmo iškankintos vilkės klyksmas. Klyksmas, paršaukiantis namo visus paklydėlius. Tik, trik, tik...

 - Suka!! - galiausiai pasigirsta vyriškas riksmas.

 - Šuo... – per prievartą, save ramindamos, taria bobos.

 - Eik Tu peklon... – suamsi šis, matydamas nuogą Gitutės mamą, ir virš jos galvos besirenkančius, krankiančius juodulius. - Kas čia per šūdas....

 O bobos temato pamėlusį moters kūną. Kūną, nusagstytą šuns kumštinių įkandimų. Atvirų žaizdų, kurių vienintelis noras - prakalbti už Moterį. Mat, krūtinės nebeužteko. Krūtų tiesiog nebebuvo. Tik du Šuns susprogdinti balionai, kurių oras, nespėjęs visiškai dingti, sustingo. Po savimi palikdamas galybę raukšlių.

 - Ko stovit? Darykit gi ką nors, Darijau... – nulipdama nuo savosios kėdės, suklinka C.P.

 Žmogiškasis pitbulis kaip mat pasileidžia laiptais žemyn prie mo... Bet ši tylėdama, demonstratyviai, iš lėto, labai iš lėto pritūpdama, savo žvėriško skausmo galia suspaudžia kumščius ir, keldama kaklą į viršų, sušnibžda:

 - Turėkitės!

 - Nu ir na... – pirmąkart pajutęs tokią baimę, apsidergdamas, potylius žodžius mesteli Šuo.

 Moters nepaliaujamas stūgiasys, kaip tirščiausias rūkas, apima visą miestą. Daugiabučiuose kaip mat užgęsta langų šviesos. Visi tik vieno tikslo vedini bėga prie langų, klausdami:  kas čia dabar? Moters kaklas vis tįsta ir tįsta, kol galiausiai atrodo kaip didžiausias odinis kranas. Pasirodo, ir Dievo daugiabučio langus gobia tamsa... Stūgesys pereina į vibravimą, kuris moters akis, lūpas, skruostikaulius paverčia sūkuriais. Šie, kaip didžiausia metalinė lėkštė, kaip mat užstoja iš neteisybės pamėlusį dangų. Ir galiausiai, viską karūnuoja improvizacija, kurios metu Moters bamboje atsiveria sūkurinė žaizda. Palengva didėjanti ir iš kiekvieno menkiausio rando padovanojanti po gimstančią ilgą baltąją uodegą. Iš pirmo žvilgsnio gali pamanyti - žiurkės, tačiau uodegos dešimteriopai didesnės už kūną, o kūnai – dantys ar krumpliai. Tai priklauso nuo žaizdos gimimo aplinkybių. Klyksmas. Bobos, pagaliau atsipeikėjusios, puola bėgti į namus, šuo – į garažą, bet... Aja jai nei kambarių, nei garažo, nei namo per krankiančius juodulius nebesimato.

 - Kas čia per...

 Ir, nė nespėjus jam nors paskutinįjį kartą kaip reikiant šuniškai nusikeikti, keli krumpliažiurkiai apvynioja pitbulį savosiom uodegom ir meta į moters bamboje žaidžiantį sūkurį. Tokia puiki lemtis ištinka ir bobų giminę, kurių didžiajai nuostabai galingieji balseliai staiga ima ir... prašampa. Klyksmas ima rimti. Moters kūnas stebėtinu greičiu kyla į viršų, kol jį apglėbia metalinė lėkštė. Lėtai, be galo lėtai, kad gink Die, dėl mažiausio neapdairumo viskas nekristų žemėn ir nepasidaugintų. Gyvsidabrinės bobos išgabenamos, aplenkiant Dievo daugiaaukštį.

 Žaizdažiurkės? Subliukšta ir virtusios sniego pusnim užkloja žemę, kol juodoji krankianti masė Gritę nuskraidina paskui motiną. Pasilieka tik medis su mažylės įplaktuoju tik, tik, tik... Ir ne tam, kad apsningti praeiviai stebėtųsi: ne Eglė, o žaliuoja.

 Tik vienas neapdairus posūkis, klaidingas pasirinkimas ir šis ruduo pasės didžiulį nerimą. Nerimą įaugantį ne į kaštonų lapus, lazdynų riešutus -  žmogų. Dievo švytuoklė vis vaikšto iš kairės į dešinę, iš de..į kai.... Atsėlins gamtos ar žmogaus ruduo? Dešiniame delne kaip visados, kairiajame... Jei taip ir toliau... Su žiurkiažaizdėm ir girdyklos dvoku...

 Taukšt...“

 

 Po tritaškio baltasis dangaus sparnuotis pasipurto ir, rašiklį numetęs šonan, dar ilgai žvelgia į debesį, kuriame ką tik išsisakė. Žvilgteli apačion. Sulanksto dangaus skiautę ir paleidžia iš rankų į miegančią žemę:

 - Kai moterų krūtinės mena pravirus narvus, iš kairės, avėdamas Žemės rajūnus, gali atsėlinti ruduo. Ir ne visada toks paklusnus, kaip Gitutė.

 

 Nepraėjus nei parai, žemės gyventojų ausis pasiekia žinia:

 

„ Šiąnakt, maždaug apie trečią valandą, žemę aplankė keistas radinys. Vilniuje, ant S. Nėries gatvėje esančio 33 namo stogo nusileido neatpažįstamas objektas. Iš pirmo žvilgsnio gali pamanyti, kad miniatiūrinė sniego pusnis, tačiau, priėjęs artėliau, supranti -  kažkas nesuvokiamo. Šiuo metu keistasis objektas nugabentas į laboratorijas, o namo gyventojai laikinai iškraustyti.

 Toliau žiniose matysite: kaip patėvis, auklėdamas posūnį už blogą elgesį nukirpo jam ausų spenelius, o Žiežmarių kaime mergina žiemą pagimdžiusi dukrelę, ją įmetė į eketę. Visa tai ir dar daugiau naujienų jau netrukus.