Marius Plečkaitis

Vieno atomo istorija

 

Tai galėjo būti nuostabiausias barono Maigelio rytas, kadangi jo mama, pečiuita ir nepaprastai įkyri moteriškė, kaip paprastai nepasiliko namuose skalbti vakarykščių kojinių, o pasipusčiusi padus, iškulniavo į stebėtinai keistą randevu – kuriame viskas incognito. Baronas Maigelis, pakerėtas esamos padėties, taip džiaugsmingai stulbo, kad jo kojos įaugo į žemę, o rankos susitapatino su kambario sijomis. Taip baronas Maigelis palaipsniui pakeitė erdvę ir laiką. Jis tapo amžinąja gėle.

 

baronui maigeliui dažnai kartodavo

tu klausyk mamos ir daryk viską ką liepia

nes tik ji viena tave žindė

ir jeigu ji išeis į randevu x

niekada nevėpsok į sienas

nes tapsi kai kuo

 

O ir pono Kaklaraiščio diena žadėjo būt įspūdinga. Kadangi sūnus, jo didžioji klaida, kaip mėgdavo kartoti ponas Kaklaraištis, netikėtai virto nuostabiausiu medžiu, vaisių turtinga obelimi. Taigi ponas Kaklaraištis begėdiškai raškė tą obelį, o obelis dar bejėgiškiau keikės, nes tik motina supras, koks siaubingas jausmas, kai tave raško ir drasko vyras iš geidulio, kurį nori nudėti.

 

ponui Kaklaraiščiui dažnai dainuodavo dainą

kurioje nebuvo žodžių ir raidžių

kurioje nebuvo garsų

o ta daina visus vienydavo

kraugerius ir plėšikus, niekšus ir paprastus žagintojus

ir tada jie tapdavo viena jėga

pasirengusia pramušti materiją

 

Taip pat ir mamai, ugniaplaukei namų prievaizdei, vaidenos pats nuostabiausias vakaras. Kadangi ji, užuot plovusi vakarykštes kojines, pasikvepino brangiais saldžiais kvepalais ir panėrė į rytą, kuris ūmai virto vakaru. Ir mama, ugniaplaukė namų prievaizdė, eidama alsuojančiomis tako plytelėmis, žinojo, kad visi aplinkiniai: medžiai, žmonės, mašinos, visi jie ir visos jos yra pakviesti į randevu x, ir kaip sunku niekam neprasitarti ir ramiai sau kulniuoti, kai tu esi šio vakaro princė, o deguonis – tai karieta. Taigi ugniaplaukė namų prievaizdė nardė po tamsą, krinkšdama ir cypaudama kaip vaikas, kol naktis, pastebėjusi įsibrovėlę, nepakvietė galvažudžių. Saugokis! Juk šį rytą buvai perspėta vieno keisto horoskopo

 

net jei būsit pakviesta į randevu x

nepraraskite budrumo

o dar geriau – į pasimatymą neikite

nes galvažudžiai iškviesti vakaro šeimininkės nakties

netruks jus sugauti

 

Kai žiaurieji galvažudžiai atliko jiems įprastą darbą ir jau norėjo patraukti kas sau, nužudytoji garsiai prabilo:

- Ne! Juk jį tuoj visai nuraškys!

Galvažudžiai supratę padėties rimtumą, jiems įprastomis manieromis patraukė į butą Nr. 912, ten turėjo laukti kai kas.

 

nes galvažudžiams tamsa prieš miegą sekdavo pasaką

apie ugniaplaukę moterį, kuria jiems reiks pasirūpint

o jeigu ta moteris, jau nugalabyta, prabilsianti

jiems – ne išsiskirstyt kas sau

bet pasipusčius padus mestis į butą Nr. 912

ir bent kartą įvykdyti tvarką

 

Kai nakties tarnai jau vėrė medines duris su vyšninio zomšo apdaila, ponas Kaklaraištis sau įprastomis manieromis rūkė pasirėmęs į medį ir, o dieve, atrodė, ketinąs nuskinti paskutinį raudonskruostį!

 

- Niekše, nemėgink. Nudobsim tave!

 

Tačiau ponas Kaklaraištis buvo ne iš tų, kurie ko nors išsigąs, prieš tai nepamėginęs išgąsdinti pats.

 

- Viskas tvarkoje, ponai. Atsitraukit! – ir pradėjo tiesti savo liesą išdvisusią ranką paskutinio obuolio link. Liko vos keli centimetrai.

 

Tuo metu visų nuostabai prabilo obelis, kurią ponas Kaklaraištis, barono Maigelio tėvas ir ugniaplaukės namų prievaizdės, dieve dieve, vyras, jau visai baigia nuraškyti.

 

- Bet viskas tvarkoj! Juk aš savo nelemtą gyvenimą iškeičiau į amžinosios gėlės jausmus ir galią! Viskas tvarkoje, vyrai, viskas tvarkoje!

 

Čia vėl prabilo ponas Kaklaraištis:

- Viskas tvarkoje, vyrai, viskas tvarkoje! Juk aš išsižadėjęs savo įprasto mieguisto gyvenimo išdrįsau nors kartą kartelį pakelti ranką prieš save, prieš savo kraują, kad ir niekingą, o jei taip norite – prieš savają florą.

 

Atėjo eilė moteriai-privaizdei:

- Bet viskas tvarkoje, draugai o mano, vsio paretki!Aš irgi metusi savo skurdų šešėlį, išėjau į randevu x, ir ten buvau sukapota! Tad raškykime obelis ir marinuokime mėsą, nuskinkim šį musgaudį!

 

Kambarys, kuriame apsigyveno Renault šeima, kaip juokaudavo jie patys, buvo tarsi viena didelė dėmė, atgrasi ir negyvenama. Todėl ponia Renault, užuot ėjusi į darbą ir ten pridėjusi vieną kitą su į šeimos kraitį, taip sakant, šeimos pinigų urnelę, dienų dienas valė tą baisybę. Baisybė pasirodė bjauresnė, nei tikėtasi. Ji ne tik, kad nenyko nuo uolios moteriškės mostų ir drėkinimų, bet ir plėtėsi per kitus kambarius, namus, aukštus, parką ir tolėliau esančias didingas karių ir karvedžių skulptūras. Greitai visas miestelis Y buvo užlietas nelaukto purvo vonios (kas užmiršo užsukti šio dvokiančio skysčio čiaupus?). Žmonės, eidami gatve, sakydavo:

- O, žiūrėkit, vėl plaukiam.

Arba:

- Na galėjo būti ir blogiau. Galėjom nemirti.

Bet teisingiausiai, matyt, atsakė senasis jūrininkas, priplaukęs kaulais inkrustuota medine valtele. Jo yriai laiką vertė šokti tamtamu, o besiblaškančias sielas tikrąja ta žodžiu prasme, priversdavo nugaišti dar kartą.

- Matyt, laikas pradėti. Matyt, - burbėjo jo besiplaikstantis apsiaustas, uždangai kylant.