Fotografijų dirbtuvės



Vilmantas Balynas



Eglė Chadaravičiūtė


 

Franzas Kafka

 

KOMENTARAS (LIAUKIS!)

 

Buvo labia ankstus rytas, gatvės švarios ir tuščios, aš ėjau į geležinkelio stotį. Kai sulyginau bokšto laikrodį su manuoju, pamačiau, kad jau daug vėliau, negu maniau, ir man reikėjo labai skubėti; išgąsdintas to atradimo aš sutrikau ir pamaniau išklydęs iš kelio, mat dar gerai nesigaudžiau tame mieste, laimė, netoli buvo policininkas, aš pribėgau prie jo uždusęs pasiklausiau kelio. Jis šyptelėjo ir pasakė:

 

-          Tu manęs klausi kelio?

-          Taip, - atsakiau aš,- nes pats jo nerandu.

-          Liaukis, liaukis, - pasakė jis ir labai energingai nusigręžė, kaip tai daro žmonės, nerintys pasijuokti patys sau vieni.

 

Šias nuotraukas darydama rėmiausi gan abstrakčiais dalykais, kurie paminėti tekste. Mėginau akcentuoti laiką, kuris mus įkalinta ir verčia judėti kartu su juo, nesvarbu norim mes to ar ne. Taip pat norėjau pabrėžti tą nežinomybę, kuri dažniausia lydi visą gyvenimą ir niekiek nepadeda priimant sprendimus, dėl to kartais mėginame prašyti pagalbos pas kitus, bet ir tai ne visada pateikia atsakymus į klausimus.

 

 

Raminta Janavičiūtė


 

Joana Lukauskaitė


„Kadangi mes esame kaip apsnigti medžių kelmai“.

„Atrodo, kad jie tiesiog guli ir truputi panaudojęs jėgos galėtum juos nustumti“.

„Bet ne, nenustumsi, nes jie tvirtai surišti su žeme“.

„Tačiau ir tai tik atrodo.''

(Kiekviena eilutė skirta vienai fotografijai pagal jų numeraciją)


 

Eva Misiūnaitė


F.Kafka „Komentaras (Liaukis!)“

Pristatau jums Franco Kafkos kūrinį „Komentaras (Liaukis!)“, kurio eilutes interpretavau savo 6 nuotraukomis. Kiekviena iš jų vaizduoja konkretų kūrinio sakinį. Pavyzdžiui pirmoji nuotrauka – vanduo, kuri interpretuoja pirmąją „Komentaro“ eilutę: „Buvo labai ankstus rytas, gatvės švarios ir tuščios“. Kodėl gi būtent vanduo? Jis yra tarsi ryto, švaros simbolis, todėl šiuo atveju puikiai atspindi ir pirmąją kūrinio eilutę. Antroji nuotrauka žiūrėtoją nukreipia į geležinkelio stotį, apie kurią vėlgi užsimenama ir kūrinyje. Nuotraukoje esamas laikrodis tiesiogiai atspindi kūriny minimą laiką: „kai sulyginau bokšto laikrodį su manuoju, pamačiau, kad jau daug vėliau, negu maniau“. Sekanti nuotrauka vaizduoja geležinkelio bėgius, kurie neretai kuria painiavos, klaidingo tinklo įvaizdį. Todėl kartais nežinomas kelių tinklas gali žmogui sukelti atitinkamas emocijas ar būsenas: „aš sutrikau ir pamaniau išklydęs iš kelio“. Ketvirtoji  ir penktoji nuotraukos yra susijusios su klausimu, kurį paklausia kūrinio veikėjas pribėgęs prie policininko (nuotraukoje vaizduojamas baltas popieriaus lapas), ir su susitikimu su kitu asmeniu, kuris atsako į pateiktus klausimus (tai nuorauka, kurioje yra du medžio lapai, ir jie vaizduoja skubantį žmogų ir policininką). Na ir paskutinioji nuotrauka, ji vaizduoja tiltą, kuris galėtų būti tas neatrastas kelias.

 

 

Tomas Pabedinskas



Martynas Stankevičius


 

Ignas Venslavičius

 

 

Povilas Viržintas